Atviri Prisipažinimai Keturi

Atviri Prisipažinimai 4
Kaip tapti milijonierium?

Vilnius
Žurnalistas: Kodėl mes esam prabangiam viešbučio kambaryje?
Direktorius: Nu, nes šalta lauke.
Ž: Ir ką mes čia veiksim?
D: NU tai aš papasakosiu ir parodysiu kaip čia tapt milijonierium, tokiu kaip aš.
Nes pristoja gatvėj, klausinėja: "Tai kaip jūs patapot tuo milijonierium? Kaip čia tie pinigai? Kaip viską?". Tai nespėja apsauga atmušinėt viešose vietose juos nuo manęs. Tai aš dabar ir pats pradėjau elektrošoką nešiot tokį bzzz-bzzž, žinai... Tik bzzžt - taip juokingai krenta. ėėė... Guuli ten... Pasikrato dar.
Ž: Tai kaip gi tapti milijonierium?
D: Nu tai čia labai paprasta. Norint tapti milijonierium reikia labai gerai mokėt derėtis, taip kaip aš. Iš vis, milijonierium tampa ne dėl to, kad labai jau ten daug uždirbama, o dėl to kad mažai išleidžiama. Ir aš dabar parodysiu, kaip čia visa tą daryt. Tai jau negalvokit, kad dabar aš šitą darau. Aš jau dabar samdau žmones ir moku pinigus jiem už tai... varguoliams.
Ž: Ką jūs turit omeny? Apie ką kalbat?
D: Nu žiūrėkit. Pas mane yra kompe instaliuotas internetas. Tai va ten žmonės pardavinėja daiktus. Susirandi ko tau reikia, skambini ir muši kainą.
Va dabar va, pavyzdžiui, reikia hamerio. Tai vat sėdu ir ieškau, ir randu, ir skambinu.

HAMERIS
D: Parduodat Hamerį?
Pardavėjas1: Du.
D: Du net!? Kokia kaina?
P1: Vienas 95, kitas 110.
D: Ooi, ko taip brangiai?
P1: Nu, dėl to kad jie Hameriai, nelygūs paprastiem Hameriam.
D: Gerai. Supratau. Žiūrėkit aš tokį geltoną turiu, bet dabar man labai pabodo ta spalva, tai noriu juodo. Tai dabar jei abu imu, ar atiduodat už 120?
P1: Ta prasme? Ab... abudu Hamerius?
D: Gerai, už 150. Paskutinę kainą duodu.
D: Baltas? Tai kaip šaldytuvas atrodo..
P1: Tai savo persidažykit ir bus Jums juodas.
D: Tai kam man reikia savo persidažinėt. Jeigu man atsibos juodas, tai tada aš geltoną turėsiu.

iPhone4
D: Tai sakykit dabar, koks tas koks tas Aifounas yra? Nes aš turėjau, žinokit, Eepl tą Aipeedą, žinot?
Pardavėjas2: Nu, taip žinau.
D: Nu, tai man klibėjo stalo koja ir aš ką nu pasistat.. pakišau tą Aipeedą po koja, tai, žinokit, sutrūko stiklas, išbėgo tie kristalai, tai aš von išmečiau viską. Tai ką tas Aifounas irgi toks nepatvarus?
P2: Ne ne, su šita Aifona viskas tvarkoj..
D: Du su puse tūkstančio?
P2: Taip.
D: Ooojezau! Maksimum tūkstantį penkis šimtus duodu...

Butas Palangoje
D: Nemėgstu tų varguolių kur paprastai gyvena. Aš... nu pavyzdžiui man nu kk... aš mėgstu prabangiai gyvent. Nu aš negaliu slėpt šito dalyko.
Pardavėja: Tai labai pagirtina. Bet šiaip prabangą visi mėgsta...
D: Nėnė, bet aš, žinot, aš ne tik mėgstu bet ir galiu sau leist.

Namas
D: Nu gerai, tai kiek kainuoja šitas šitas namas?
Pardavėja2: 3 milijonai 200 tūkstančių...
D: Oi, ne ne ne. Iškart duodu du.
Pa2: mhm..iii... Kaip? iii...
D: Du maksimum, sakau.
Pa2: mm.. na,... galim tada ir su dviem suderint.

D: Nu, kaip ir sakiau, dabar jau šituo neužsiiminėju. Samdau žmogų ant šito dalyko.
Nu, įgudžiai dėl to gal biški ir atbukę yra... Bet esmę supratot, pagavot, kad norint būti milijonierium reikia pigiai pirkt daiktus ir mokėt derėtis. Visks.

Atviri Prisipažinimai Trys

Ž: Kaip sekasi verslas?
D: Dešrų?
Ž: Taip.
D: Taigi užraukiau viską.
Ž: Kodėl? Kas nutiko?
D: Nu sugalvojom ir mes pagaminti tų dešrų be E, dabar čia kaip populiaru daryti. Kad aš ir pats galėčiau valgyt.
Ž: Ir kaip sekėsi?
D: Blogai. Viskas prasmirdo, paseno tos dešros, sekančią dieną. Baisu buvo.
Ž: Teko išmesti?
D: Ne ne. Atpiginom dviem procentais, uždėjom akcijos lipduką, atgal į prekybą ir tą pačią dieną visas išpirko. Tiktai pusė Kupiškio suviduriavo.
Ž: Ar gavote už tai baudą?
D: Ne. Ne, aš baudų nemokų, tiktai kyšius.
Ž: Tai kodėl uždarėte įmonę?
D: Tai neuždariau. Tiesiog pakeitėm šiek tiek veiklos sritį ir pavadinimą.
Ž: O kaip ji dabar vadinasi? Ir kuo užsiimate?
D: Ji vadinasi va (rodo) "pixelmator team". O gaminam tai fotkių redagavimo softą: toks kaip 'fotošopas' tik daug prastesnis.
Ž: Ar labai skiriasi nuo mėsos perdirbimo?
D: Principe, taip. Seniau gamindavom šūdą, gražiai supakuodavom paleisdavom reklamą ir išpirkdavo viską. Ir dar labai sėkminga buvo varguolių gaminių linija. Ten ir dešros tiktai iš krakmolo ir kanopų - visiškai be mėsos.
Ž: Ir pirkdavo?
D: Oi, pirkdavo. Išpirkdavo kaip velniai viską. Ir dabar, aišku, šūdą darom. Tiktai kad reklamos tiek nereikia - ir taip viską išperka ten. Bekompromisiškai. Aišku, darbas dabar yra kur kas švaresnis. Drabužiai neprasmirsta, bent jau mano. Programeriai kaikurie tai dvokia. Dvokia kaip žiurkės.
Ž: O kaip su jais sutariat?
D: Tai kad jie net nebendrauja. Dirba dirba pajuodusiais paakiais. Atrodo, kad gyvena tam darbe, prie savo kompų. Ateinu čia rytais prie ofiso atrakint - žiūriu jau laukia, kaip benamiai. Atrodo neturi kur gyvent. Dreba visi, kompus nori įsijungt kuo greičiau. Nesuprantu.
Ž: O kaip jie laisvalaikį leidžia?
D: Kokį dar laisvalaikį!? Jie net nevalgo. Sakau... vieną kart ateinu, žiūriu vienas jau palėgęs guli praktiškai ant to stallo vos bekrebendamas klaviatūrą. Sakau: "Psiche, eik tu pavalgyt. Dar numirsi čia man ofise.". Tai išsitraukė iš iš stalčiaus pieno sugižusio pakelį ir čipsų. Sukramsnojo vietoj. Sakau: "Eik tu, surniau, gi virtuvėlė yra tam padaryta. Ten pavalgyk normaliai.". Ne, ne. Kad tik laiko negaišti, su tais kompais skrebena nesąm... šūdus kažkokius. Kokia mašina pažiūrėk. Dar su tranzitiniais (nusijuokia)...
Ž: Ar pats naudojate jūsų įmonėje kuriamą programinę įrangą?
D: Ne, tikrai ne. Mes savo softo nenaudojam ir net neketinam naudot.
Ž: Kodėl?
D: Nu kaip. Aš jum pasakysiu labai paprastai. Jeigu 'fotošopas' būtų koks nors olimpinių žaidynių čempionas, tai mūsų kuriama įranga būtų... nu, duok dieve, parolimpinių žaidynių bronzos medalininkas. Žodžiu, dar tikrai yra kur stengtis. Ir plius mes dar kuriam 'Makams'. O aš 'Makų' neapkenčiu. Va šitą 'Aipędą' tai naudoju va, kad prieš tokius va varguolius pasimaivyt.
Ž: Tai kodėl kuriate 'Makams', jeigu nemėgstate jų?
D: Tai 'Mąkų' vartotojai vieninteliai dar babkes moka už šūdus. O man reikia babkių naujam Hameriui.
Ž: O tai kas atsitiko senajam?
D: Tai atsibodo.

Atviri Prisipažinimai Du

Žurnalistas: Ar po to, kai pernai taip atvirai kalbėjote apie savo produkciją, neparduodate jos mažiau?
Direktorius: Ne. Tikrai ne. Pardavimai nekrenta, net tikrai sakyčiau, kad kyla.
Ž: Ar vis dar naudojate karvių šlapimą gamybos procese?
D: Ne, jau nebe. Dabar pradėjome naudoti kur kas pigesnius chemikalus. Juos vežame iš Lenkijos.
Ž: O ar jie kenksmingi?
D: Principe taip. Vieni sukelia vėžį, nuo kitų galima apakti.
Ž: Tai kodėl juos naudojate?
D: Dešros nesensta metus gal kokius. Sako gardesnės, skanesnės būna ten kaip kam.
Ž: Bet ant jūsų gaminių etikečių parašyta, kad jie ekologiški.
D: Tai ką? Pff... Galim bet ką parašyt.
Ž: Ir dar ant etikečių puikuojasi du metų gaminio medaliai.
D: Esam užsiklijavę 2 metų gaminio lipdukus.
Ž: Nors neesate gavę metų...
D: Ne. Mes niekada neesam gavę metų gaminio...
Ž: Ir niekas už tai jūsų nebaudžia?
D: Aš gi milijonierius. Kas mane baus?
Ž: O jums sąžinės negraužia?
D: Man? Ne.
Ž: Ar galėtumėt dabar paragauti štai šios jūsų įmonėj gamintos dešros?
D: Ne ne. Aš jau geriau kokią žiurkę čia susigaučiau, žalią suvalgyčiau... bet dešrą valgyt... Ne man šitų šlykštynių... Aš tikrai ne-noriu.

Atviri Prisipažinimai Vienas

Pop muzikos grupė "Kiaunės"
ŽK: - Dėl ko jūs dainuojate?
K2: - Dėl babkių.
ŽK: - Ir viskas?.
K1: - Aš tai dėl pinigų.
K2: - Tai čia tas pats, dūra tu!
K1: - Klauskit mūsų prodiuserių.

"Fiat Multipla" dizaineris
D: - sodispečente (Aš labai atsiprašau)
D: - keeromoltubračio(Aš buvau girtas).

UAB "Mėslita" direktorius
ŽK: - Ar Jūs valgote savo produkciją?
MD: - Ne, tikrai ne. Aš perku tiktai šviežią, sveiką ir ekologišką mėsą.
ŽK: - Norit pasakyti, kad Jūsų produkcija nėra sveika?
MD: - Tikrai ne.
ŽK: - Kodėl?
MD: - Ten mes dedam nemažai benzino į visą tą košę ir yra nemažai karvių šlapimo ten dėl nerūgimo procesų...
ŽK: - Bet tai šlykštu.
MD: - Ten tikrai labai šlykštu ir žmonės valgo po to.

ACA - Vicious Dog Man

Interview: ACA Revisited Vicious Dog Man!

R. Bingelis - Du Nauji Rusai

Važiuoja du nauji rusai su 600-uoju mersedesu. Nuvažiavo toli už miesto ir staiga mersedesas sugedo. Na, nauji rusai abu išėjo, pavaikščiojo aplink mašiną, padangas paspardė, langus pavalė, po kapotu pažiūrėjo; pabandė - neužsiveda. Na, ką daryt, reikia kažkaip iki miesto grįžt. Na eina dviese link miesto, galvoja kaip čia dabar link to miesto.. jau toli buvo nuvažiavę. Ir žiūri - mužikas keliu varo, rankose laiko Kamazo vairą ir burzgia "trrruu...", ir bėga. Na, rusai susistabdė jį, sako:
- Klausyk, diedas, a kaip iki miesto mums nusibraut?
Tas su vairu kamazo mužikas sako:
- Sėskit. Sėskit pas mane į Kamazą - pavešiu.
- Cha-cha, - nauji rusai, - tu ką? Durnas, ne!? Varyk iš čia!
Mužikas išsitraukia pistoletą, sako:
- Sėskit! A tai blogai bus!
Nu, nauji rusai, ka gi.. už nugaros jam, abu išsrikiavo vorele. Ir mužikas rėkia su kamazo vairu: "brrr..."; tie iš paskos mina. 50 km pravarė, staiga žiūri, postas policijos. Mužikas sustoja, sako:
- Chebra, aš teisių neturiu. Mane mentai sustabdys, neleis važiuot toliau. Žinot kaip padarykim. Vat jūs eikit tiesiai pro postą, o aš per mišką apvažiuosiu. Už posto susitiksim ir toliau į miestą varysim.
Nu, nauji rusai galvoja: "Gerai. Gerai". Na tas - į mišką. Nauji rusai priėjo prie policininko būdelės, sako:
- Šita, mentas, klausyk, čia kažkoks tai... vo! Su Kamazo vairu laksto, supranti, su pistoletu ginkluotas. Klausyk, reikia kažkaip pagaut, nu į psichūšką uždaryt. Nu čia gi ni diela, nu.
Policininkas sako:
- Tuoj pagausiu. Tuoj, va tik mirgalkę užsidėsiu ant galvos.
Užsideda mirgalkę ant šalmo, pasiima motociklo vairą į rankas. Sako:
- Sėskit! Ir greitai tiktai! Tu - už nugaros, a tu į - liulką.
Na, tas kur už nugaros, atsistojo taip (rodo) už to policininko, o tas kur liulkoj - pritūpęs ant kelių. Nu ir varo ir pradeda bėgt. Bėga bėga, 20 km/h greitį pasiekia. Tas, kur liulkoj, sulenktom kojom varo. Staiga tas sulenktom kojom atsisuka į savo draugelį ir sako:
- Šita, Kalianas, gal geriau būtume Kamazu važiavę, aa?

R. Bingelis - Kaip Atominis Karas

Devyniolikmetė dukra, jau savaitė, kaip įsidarbinusi zoologijos sode grįžta po darbo ir sako tėvui:
- Tėveli, nu va, prieinu... jau savaitė kaip dirbu, prieinu prie liūto narvo. A jis supranti mane pamatė ir vėl iš baimės apsitriedė. Ne, nu aš suprantu - aš baisi kaip atominis karas. Nu bet aš galvoju, nu vistiek jau savatę dirbu, galvojau pripras ir nustos...
Tėvas, eidamas į tualetą:
- Nu žinai, dukra, ką aš žinau. Aš jau 19 metų, bet niekaip vis priprast ir nustot negaliu.